Kartais prisimenu, kai buvome kartu.
Kai sakei, kad iš laimės galėtum numirti.
Įtikinau save, kad esi man skirta,
bet tavo artumoje jaučiausi vienišas.
Tai buvo meilė,
kurios skausmą dar jaučiu.
Lengva priprasti prie liūdesio,
kaip prie minties, kad viskas baigiasi.
Tad kai supratome,
kad likti kartu nebėra prasmės,
tu sakei, kad galim likt draugais,
bet pripažinsiu –
džiaugiausi, kad tai pabaiga.
Bet nereikėjo taip nutraukti visko.
Elgtis, lyg nieko nebūtų buvę,
lyg mes nieko nereiškėm.
Nors man net nereikia tavo meilės,
bet su manim elgies kaip su svetimu –
ir tai skaudu.
Tau nereikėjo taip žemai pulti.
Liepti draugams surinkti tavo daiktus
ir pasikeisti numerį.
Manau man to vistiek nebereikia.
Dabar tu tik kažkas, ką kaidais pažinojau.
Dabar tu tik kažkas, ką kaidais pažinojau.
Dabar tu tik kažkas, ką kaidais pažinojau.
Kartais prisimenu,
visus kartus kai mane išdavei,
bet vis įtikinai, kad tai buvo mano kaltė.
Ir aš nenoriu taip gyventi.
Vis pergalvodama kiekvieną tavo žodį.
Sakei, kad gali viską paleisti,
ir aš tavęs nebepagausiu, besikabinant į kažką,
ką kadaise pažinojai.
Bet nereikėjo taip nutraukti visko.
Elgtis, lyg nieko nebūtų buvę,
lyg mes nieko nereiškėm.
Nors man net nereikia tavo meilės,
bet su manim elgies kaip su svetimu
– ir tai skaudu.
Tau nereikėjo taip žemai pulti
Liepti draugams surinkti tavo daiktus
ir pasikeisti numerį.
Manau man to vistiek nebereikia.
Dabar tu tik kažkas, ką kaidais pažinojau.
Kažkas,
ką kadaise pažinojau.
Dabar tu tik kažkas, ką kaidais pažinojau.
Kažkas,
ką kadaise pažinojau.
Kažkas,
ką kadaise pažinojau.
ką kadaise pažinojau.
ką kadaise pažinojau.
ką kadaise pažinojau.
Kažkas.