Kartais prisimenu, kai buvome kartu.

Kai sakei, kad iš laimės galėtum numirti.

Įtikinau save, kad esi man skirta,

bet tavo artumoje jaučiausi vienišas.

Tai buvo meilė, 
kurios skausmą dar jaučiu.

Lengva priprasti prie liūdesio,

kaip prie minties, kad viskas baigiasi.

Tad, kai supratome, 
kad likti kartu nebėra prasmės,

tu sakei, kad galim likti draugais,

bet pripažinsiu –
džiaugiausi, kad tai pabaiga.

Bet nereikėjo taip nutraukti visko.

Elgtis, lyg nieko nebūtų buvę, 
lyg mes nieko nereiškėm.

Nors man net nereikia tavo meilės,

bet su manim elgiesi kaip su svetimu
ir tai – skaudu.

Tau nereikėjo taip žemai pulti.

Liepti draugams surinkti tavo daiktus 
ir pasikeisti numerį.

Manau, man to vis tiek nebereikia.

Dabar tu tik kažkas, ką kadais pažinojau.

Dabar tu tik kažkas, ką kadais pažinojau.

Dabar tu tik kažkas, ką kadais pažinojau.

Kartais prisimenu
visus kartus, kai mane išdavei,

bet vis įtikinai, kad tai buvo mano kaltė.

Ir aš nenoriu taip gyventi,

vis pergalvodama kiekvieną tavo žodį.

Sakei, kad gali viską paleisti,

ir aš tavęs nebepagausiu
besikabinant į kažką,

ką kadaise pažinojai.

Bet nereikėjo taip nutraukti visko.

Elgtis, lyg nieko nebūtų buvę, 
lyg mes nieko nereiškėm.

Nors man net nereikia tavo meilės,

bet su manim elgiesi kaip su svetimu 
ir tai – skaudu.

Tau nereikėjo taip žemai pulti.

Liepti draugams surinkti tavo daiktus 
ir pasikeisti numerį.

Manau, man to vis tiek nebereikia.

Dabar tu tik kažkas, ką kadais pažinojau.

Kažkas,

ką kadaise pažinojau.

Dabar tu tik kažkas, ką kadais pažinojau.

Kažkas,

ką kadaise pažinojau.

Dabar tu tik kažkas, ką kadais pažinojau.

Ką kadaise pažinojau.

Ką kadaise pažinojau.

Ką kadaise pažinojau.

Kažkas.