Kiekvienas iš mūsų praras

ar jau prarado kažką, 
be ko kasdien neapsieitume.

Žinoma, kalbu apie mūsų raktus.

(Juokas)

Juokauju.

Iš tiesų, noriu pakalbėti apie vieną iš 
svarbiausių mūsų pojūčių: regėjimą.

Kiekvienas iš mūsų kasdien praranda
truputį gebėjimo

sufokusuoti savo akis

iki kol to padaryti išvis nebegalime.

Šį susirgimą vadiname presbiopija,

ir ji paveikia du milijardus
pasaulio žmonių.

Taip, teisingai. Aš pasakiau milijardus.

Jei nesate girdėję apie
presbiopiją,

ir susimąstėte, 
„Kur tie du milijardai žmonių?“,

Štai užuomina prieš man 
pasakojant detaliau.

Tai priežastis, dėl kurios žmonės nešioja
skaitymo akinius ar lęšius.

Pradėsiu pasakodamas apie sufokusavimo
gebėjimo praradimą,

kuris veda iki presbiopijos.

Ką tik gimę, mes gebėjome sufokusuoti

šešių su puse centimetro atstumu,

jei tik to būtume norėję.

Įpusėję trečią dešimtį, gebėjimas
fokusuoti sumažėjęs perpus.

Apie 10 centimetrų,

bet skirtumas ne toks didelis,
kad tą pastebėtume.

Priartėję šeštą dešimtį.

arčiausiai, kiek galime sufokusuoti
yra 25 cm,

gal net toliau.

Dabar šis prarastas gebėjimas
fokusuoti

paveikia artimo atstumo užduotis, 
skaitymą,

kai amžius pasiekia 60 metų,

metro spinduliu niekas
nėra ryšku.

Šiuo metu dalis iš jūsų
turbūt galvoja,

skamba nekaip, tačiau jis kalba
apie pavyzdžius,

tik tuos žmones, kuriems
išsivystys presbiopija.

Bet ne, kai kalbu apie jus,
turiu omeny visus iš jūsų,

jei dar neturite presbiopijos,
kažkada turėsite.

Tai šiek tiek neramina.

Tenoriu priminti, kad presbiopija
egzistavo visą žmonijos istoriją,

ir mes išbandėme skirtingus būdus
tai spręsti.

Pradžiai, įsivaizduokite, kad sėdite
prie stalo, skaitote.

Jei jums presbiopija,

tai gali atrodyti
šiek tiek panašiai.

VIskas netoliese, kaip šis
žurnalas, liesis akyse.

O dabar problemos sprendimai.

Pirmiausia, skaitymo akiniai.

Jų jęšiai vienos laužiamosios galios,

suderinti arti esantiems 
objektams išryškinti.

Tačiau tolimi objektai būtinai liesis,

dėl ko turėsite nuolat

užsidėti ir nusiimti akinius.

Šiai problemai išspręsti

Bendžaminas Franklinas išrado
„dvigubus skaitymo akinius“.

Šiandien jie vadinami daugiafunkciniais

ir su jais jis galėjo per viršų
žiūrėti į tolį,

o pro apačią matyti arti.

Šiandieną taip pat turime progresinius
lęšius, kurie panaikina

ribą, keisdami laužiamąją
galią iš viršaus į apačią.

Abiejų trūkumas yra tai,

kad kažkuri dalis regos lauko
būna nematoma dėl to,

kad jis padalinamas tarp
viršaus ir apačios štai taip.

Suprasti, kodėl tai problema,

padės, jei įsivaizduosime, kad
lipame kopėčiomis ar laiptais.

Pažiūrime žemyn, kur žengsime
žingsnį, bet vaizdas liejasi.

Kodėl jis liejasi?

Kai žvelgiame žemyn pro
artimo žiūrėjimo lešį, tačiau

kitas žingsnis yra jau toliau
nei per ištiestą ranką,

ką mūsų akys jau supranta kaip tolį.

Kitas sprendimas, kurį paminėsiu,
mažiau paplitęs ir randamas

kontaktiniuose lęšiuose
ir lazerio chirurgijoje,

vadinamas monomatymu.

Tai – kai dominuojanti akis
pritaikoma matymui į tolį,

o kita akis žiūrėjimui arti.

Mūsų smegenys gudriai
sudėlioja ryškiausius

kiekvienos akies vaizdus į visumą,

tačiau abi akys mato
šiek tiek skirtingai,

todėl sunku binokuliariškai
suprasti atstumą.

Tad kur tai mus veda?

Sugalvojome nemažai
sprendimų, tačiau

nė vienas iš jų gerai nepakeičia
natūralaus fokusavimo.

Nė su vienu negalime 
žvelgti ir matyti

visiškai sufokusuotai.

Bet kodėl?

Kad paaiškintume tai,

turime pažvelgti į žmogaus
akies anatomiją.

Akies dalis, leidžianti fokusuoti
skirtingus atstumus,

vadinama kristaliniu lęšiu.

Lęšį supa raumenys, galintys
paveikti jo formą,

kas ir nulemia fokusavimo galios pakitimą.

Kas nutinka, kai žmogui pasireiškia
presbiopija?

Pasirodo, kristalinis lęšis
sustandėja

iki momento, kai jis daugiau
nebekeičia formos.

Jei prisiminsime visus
anksčiau išvardintus sprendimus,

pastebėsime, kad jie turi
šį tą bendro vieni su kitais,

bet ne su mūsų akimis,

ir kad jie visi yra statiški.

Tai tarsi optinis pirato su
medine koja atitikmuo.

Koks būtų modernios prostetinės
kojos atitikmuo?

Kelias pastarąsias dešimtis
buvo greitai vystomi

taip vadinami, 
„derinami fokusavimo lęšiai“.

Yra kelios skirtingos rūšys.

Mechaniškai keičiami Alvarezo lęšiai,

deformuojami skysti lęšiai ir

elektroniškai perjungiami
skysti kristaliniai lęšiai.

Tenka susitaikyti su kompromisu, bet

jie nešykšti vizualinės patirties.

Pilno vaizdo matymas ryškus
bet kokiu atstumu.

Puiku. Lęšiai, kurių mums
reikia, jau yra.

Problema išspręsta, ar ne?

Ne taip greitai.

Derinamų fokusavimo lęšių
sprendimas ne toks paprastas.

Lęšiai niekaip negali nustatyti,
kokį atstumą sufokusuoti.

Mums reikia akinių,

kurie žiūrint į tolį,
tolimus objektus ryškintų,

o kai žiūrime arti,

artimus objektus sufokusuotų
mūsų matymo lauke,

apie tai mums negalvojant.

Stanforde pastaruosius keliarius
metus dirbau

kurdamas būtent tokį išmanų
efektą lęšiuose.

Mūsų prototipas remiasi virtualios
ir papildytos realybės technologijomis

atstumui vertinti.

Turime akies sekiklį, galintį nustatyti,
kuria kryptim akis fokusuoja.

Su dviem galime atlikti
žvilgsnio krypties trianguliaciją

fokusavimo įvertinimui.

Dėl viso pikto,
patikimumui padidinti,

pridėjome nuotolio jutiklį.

Jutiklis – tai kamera, žiūrinti
į pasaulį

ir pranešanti objektų atstumus.

Vėlgi galime panaudoti žvilgsnio 
kryptį atstumui nustatyti

antrą kartą.

Tuomet apjungiame du nustatytus
atstumus

ir taip atnaujiname derinamų
fokusavimo lęšių galią.

Kitas žingsnis buvo ištestuoti mūsų
prietaisą su žmonėmis.

Atsirinkome apie 100 turinčių presbiopiją,
kurie testavo prietaisą,

o mes vertinome jų veiksmingumą.

Tuomet ir įsitikinome, kad 
autofokusuojantys akiniai yra ateitis.

Mūsų dalyviai galėjo matyti aiškiau ir
fokusuoti greičiau

ir jie manė, kad tai paprasčiau ir geriau

nei jų esamos regos korekcijos.

Paprastai kalbant, autofokusavimas,

kitaip nei statinės korekcijos,
veikia bekompromisiškai.

Tačiau nenoriu užbėgti įvykiams už akių.

Man ir mano kolegoms
dar liko daug ką nuveikti.

Pavyzdžiui, mūsų akiniai yra šiek tiek –

(Juokas)

stamboki, ar ne?

Viena to priežasčių yra tai, kad
naudojame stambesnius komponentus,

kurie skirti tyrimams ar 
pramoniniam vartojimui.

Kita yra tai, kad viską turime
prisegti,

nes esami akies sekimo algoritmai
neturi mums reikiamo patikimumo.

Taigi, judant toliau,

nuo tyrimų aplinkos iki
startuolio, ketiname

būsimus autofokusuojančius
akinius

galiausiai padaryti panašius į
įprastus akinius.

Kad tai nutiktų, turėsime
stipriai pagerinti

akies sekimo sprendimo tvarumą.

Taip pat reikės parinkti smukesnius
ir veiksmingesnius lęšius ir elektroniką.

Taigi, netgi su mūsų
esamu prototipu, šiandien

parodėme, kad fokusavimo
derinimo lęšių technologija

lenkia tradicinius statinės
korekcijos sprendimus.

Taigi, tai tik laiko klausimas.

Gana aišku, kad artimoje ateityje,

nebereikės sukti galvos, kuriuos
akinius dėvėti ir kada,

mes galėsime susikoncentruoti
į svarbius dalykus.

Ačiū.

(Plojimai)