Kai augau, dainuodavom šią dainelę
žaidimų aikštelėje,

ir ji skambėjo taip:

„Tracy ir tas, ir tas,
sėdi medyje, b-u-č-i-u-o-j-a-s-i,

pirma būna meilė, paskui vedybos,

tada būna vaikas vežimėlyje“.

Ir aš sakau,

Gerai, bus taip! Štai kaip gyveni.
Štai kaip kuri santykius.

Meilė, vedybos, vaiko vežimėlis.
Puiku, supratau!

(Juokas.)

Kai užaugau, taip susiklostė
mano gyvenimas.

(Juokas.)

Kiek sudėtingiau, ar ne?
(Juokas.)

Meilė, vedybos, skyrybos,
tuščias periodas, meilė, vedybos,

bendras vaikų auklėjimas, kita santuoka,
kitos skyrybos;

jūs supratote.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Jei jums sekasi skaičiuoti irba greitai
skaitote, jūs supratote,

kad buvau ištekėjusi tris kartus.

Taip, tris, ir išsiskyrusi.

Tai turėtų reikšti, kad esu
visiška nesėkmė santykių klausimu.

Yra vienas būdas į tai pažiūrėti,
bet ne vienintelis.

Nes manau, kad vis ištekėdavau 
už netinkamo vyro.

Visai ne, nesirinkau blogų vyrukų.

Pirmi mano du vyrai buvo puikūs vyrai,

kurie dabar vedę nuostabias moteris,
kurios nėra aš.

(Juokas.)

Ir mano trečias vyras, na,
mes dabar draugai „Facebook“.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi, ar ne?

Po mano trečios santuokos
žlugimo 2005 m.,

supratau, kad tuokiausi su kiekvienu,
pasimaišiusiu po kojom,

išskyrus tą vienintelį
už kurio turėčiau tekėti,

kad turėčiau puikius santykius,

ir kad susituokus su tuo žmogumi

visi mano santykiai būtų sėkmingi,
net ir tos buvusios nesėkmės.

Tos vadinamosios nesėkmės, tiesą sakant.

Kadangi šiandien kalbame
apie moterų išradimus,

aš kalbėsiu apie santykių kūrimą.

Ką radau per daugybę bandymų
ir, akivaizdu, daugybę paklaidų,

yra dalykas, kuris pakeitė
mano gyvenimą ir meilę,

ir tai yra idėja – vesti save.

Taigi, ką reiškia vesti save?

Tai didelė idėja.

Tokia didelė, kaip pati santuoka,
išskyrus, jei galėčiau apibendrinti,

tai būtų, kad pradedi santykius
su savimi

ir tada užmauni žiedą.

(Juokas.)

Kitais žodžiais, tu visiškai
sau įsipareigoji.

Ir tada kuri santykius su savimi

iki tol, kol supranti,
kad esi išsipildęs,

kad nėra nei vyro, moters, darbo,
aplinkybių, galinčių tau nutikti,

kas padarytų tave pilnesnį,
nes tu jau esi pilnatvėje.

Ir tai pakeičia tavo gyvenimą.

Šiuo metu, esu įsitikinusi,
kažkas svarsto,

kodėl turėtų klausytis
tris kartus išsiskyrusios

kalbant apie santuoką?

(Juokas.)

Net pačiai savęs. Ir tai suprantu.

Štai ką apie tai pasakysiu:

ką išmokau ir mano patirtis rodo,

kad momentai, kai susiduri
su didžiausiais iššūkiais savo gyvenime,

tampa momentais, kada turi
daugiausiai duoti,

jei dirbi su savo vidumi.

Noriu pasakyti tai dar kartą:

momentai, kai susiduri
su didžiausiais iššūkiais,

yra momentai, kai turi
daugiausiai duoti.

Leiskite man trumpai papasakoti
apie žmogų, su kuriuo tikrai

turėjau tuoktis: save.

Aš iš Mineapolio. Vau!

(Juokas.)

Mano mama buvo prostitutė ir alkoholikė.

Ji atidavė mane į vaikų globos namus,
kai man buvo 3 mėnesiai.

Mano tėtis buvo nusikaltėlis;

jis buvo narkotikų platintojas
ir sąvadautojas su auksine širdimi

– tiesą sakant, jie abu turėjo auksines
širdis –

ir jis praleido daugmaž visą
mano gyvenimą kalėjime.

Jis ką tik išėjo iš kalėjimo
po savo paskutinės bausmės,

kuri truko 20 metų.

Iki 9 metų buvau gyvenusi
dvejuose tuzinuose vaikų namų.

Ką turėtumėt žinoti iš šios istorijos

– akivaizdu, čia daug detalių –
bet jums reikia žinoti,

kad užaugau tokioje vaikystėje
su vienu tikslu: niekada nebūti palikta.

Tą ruošiausi padaryti ištekėdama.

Tokiu būdu ruošiausi įgyvendinti tikslą.

Pirmą kartą ištekėjau už vaikino,
kurį sutikau būdama 17.

Mes susituokėme po kelerių metų,
kai man buvo 19.

Jis buvo geras vaikinas,
iš geros šeimos, su verslo magistru.

Turiu omeny, tai buvo kaip,
žinote, santuokos medžiaga.

Žinote, buvau sujaudinta.

Maniau: „Aš turiu šeimą. Aš kažkur
priklausau. Tai yra nuostabu“.

Ir tada po penkerių metų aš jį palikau.

Po dešimties metų aš vėl ištekėjau
už kito nuostabaus vyruko,

kuris yra mano šešiolikamečio
sūnaus tėvas.

Mes palaikome puikius santykius.
Jis tikrai geras vyrukas.

Bet po ketverių metų aš jį
taip pat palikau.

Nesididžiuoju sakydama, kad padariau tai,
bet norint tikrai save vesti,

kartais privalai būti sau
skausmingai sąžininga

dėl to, ką padarei.

Taigi, aš tuo nesididžiuoju.

Tada po aštuonerių metų
aš vėl ištekėjau, kai man buvo 40,

ir aš maniau: „Gerai, tai atrodo
teisinga!“

Leiskite pasakyti, kas atrodė teisinga
mergaitei, kuri augo 24 vaikų namuose:

vyrukas, kuris pradėjo susitikinėti
po devynių santuokos mėnesių;

iš tikrųjų, jis pradėjo susitikinėti
su 21-mete mergina.

Gerai, tai būtų juokinga,
jei tai nebūtų tragiška.

Turi turėti jumoro jausmą...
štai kodėl mes esame draugai „Facebook“.

Taigi žvelgiu į tą asmenį,
kurį ką tik apibūdinau

su klaikiais santykių įrašais,

ir galvoju, „Aš turėčiau ją vesti?

Tai yra moteris, už kurios
turėčiau ištekėti?“

Ir atsakymas yra taip.

Nes čia yra sandoris:

vesti save tai nėra vien
būti sugyventiniais.

Tu neisi į pasimatymus kurį laiką
ir nežiūrėsi, ar kas iš to pavyks.

Tu tai darysi tol,
kol mirtis jus išskirs.

Tu priimsi įžadus.

Štai įžadai.

Pirmas:

tu vesi save turte ar skurde.

Tai reiškia, tu mylėsi save ten, 
kur šiuo metu esi.

Tu nepasakysi sau: „Kai pasieksi
Holivudo ir Vyno sankryžą,

tada aš tuoksiuos su tavimi“.

Tu nepasakysi: „Kai numesi
4,5 kg., tada aš tave mylėsiu“.

Ir tu nesakai: „Jei nebūtum vedus
to nevykėlio, aš tave mylėčiau,

bet kadangi tu tai padarei,
atsiprašau, manau, viskas baigta“.

Kai susituoki su savimi,
vedi save bažnyčios nava,

būtent tokią, kokia dabar esi.

Paradokslu, atradau, kad mylėdama save
tokią, kokia esu,

yra vienintelis kelias pasiekti
savo kelio tikslą.

Antra:

tu vesi save laimėje ar nelaimėje.

Tai reiškia, kad dauguma mūsų
norėtų mylėti save laimėje,

turiu omeny, žinoma,
šiandien gerų plaukų diena.

Myliu save.

(Juokas.)

Kalbu ne apie tai.

Kalbu apie meilę nelaimėje,
žinote, dideli gyvenimo nusivylimai.

Galbūt jūs neturite namo,
nepadarėte norimos karjeros,

galbūt jūs nebaigėte koledžo,
ar neturite norimų santykių.

Galbūt tai nepavyko –
gal jūs pykstatės su savo mama,

gal per daug žiūrite realybės TV,

kad ir kas tai būtų, tai nesvarbu.

Nes kai vedi save, tu sutinki
likti su savimi, nesvarbu kas nutiktų.

Trečia,

tu vedi save ligoje ir sveikatoje.

Tai reiškia, kad atleidi sau
savo klaidas.

Klaida nėra nesėkmė,
nebent iš jos nepasimokai

ir nebent neužaugi.

Yra posakis: „Tu prašai kantrybės,
o gauni kredito liniją“.

(Juokas.)

Tai reiškia, kad gyvenimas
neduoda to, ko tu prašei,

jis duoda tau žmones,
vietas ir situacijas,

leidžiančias tau susikurti
tai, ko prašei.

Ir dalykas tas, jei nesupratai to
pirmą kartą,

gyvenimas tau vėl tai duos.

(Juokas.)

Nes gyvenimas šiuo atžvilgiu yra dosnus.

Taip nutiko, aš to nesupratau pirmą kartą,
pirmoje santuokoje,

ir nesupratau antrą kartą,
galbūt suprasiu trečią kartą.

Taigi per siaubingą trečios santuokos
patirtį

sužinojau apie „ligoje ir sveikatoje“.

Aš išmokau, kaip sėdėti
šalia savo lovos

ir kaip laikyti savo ranką,
ir kaip save slaugyti,

ir kaip save nuraminti.

Ko išmokau, kad esu tas žmogus,
kuriuo galiu pasikliauti.

Paskutinis, bet ne prasčiausias,
tu vedi save –

kai vedi save, tu turi save ir
save laikai.

Ką reiškia turėti ir laikyti?

Na, manau, tai reiškia,
kad myli save

taip, kaip nori,
kad kitas tave mylėtų.

Aš vis gyvenau jausdama
šį stokos jausmą.

Jaučiausi, kad esu tarsi pusė asmens
ir kad man kažko trūksta.

Pradėjau savo santykius

tikėdamasi užpildyti šį jausmą,
turėtą visą mano gyvenimą:

kad nebuvau pilna, kol manęs
kas nors nemylėjo.

Tiesa ta,

kad aš niekada nebūčiau pasijutusi
pilna, kol neišmokau savęs mylėti.

Taigi šis tuokimosi su savimi reikalas
pakeičia kiekvieną tavo gyvenimo sritį:

tavo verslą, šeimos santykius,
vaikus, socialinius santykius, draugus.

Nes kai vedi save,
nutinka šis didelis dalykas:

tu gali mylėti visiškai naujai.

Tu gali mylėti kitus žmones
ten, kur jie yra, už tai, kas jie yra,

kaip jau myli save.

Ir, žinoma, to daugiau reikia pasauliui.

Taigi, kai vedžiau save, supratau,
kad aš jau turiu visko, ko man reikėjo,

pradėjau tai matyti kaip darbą

iš esmės tiesiog nušviesti
savo mažą pasaulio kampelį.

Toks mano naujas darbas.

Nes man nereikia kažko,
aš tai jau turiu.

Taigi susitikimuose

rūpinuosi, kaip galiu padėti
šiam žmogui pasiekti jo tikslų?

O socialinėse bendruomenėse –

ką galiu suteikti jiems tai, ką tik aš
galiu duoti?

Pasimatymuose –

kaip galiu atrasti kitą žmogų,
galbūt tik vienai valandai,

kuri, žinoma, grąžina mane į pradžią.

Nes žmonės visada klausė manęs apie
mano širdies reikalus; jie nori žinoti.

(Juokas.)

Žinote, atsakymas yra,
aš vis dar dirbu ties tuo.

Ar to nedarome mes visi?

Štai kur aš dabar esu.

Prieš beveik tris mėnesius
aš buvau pirmame pasimatyme.

Po beveik 30 minučių pasimatymo,
pastebėjau, kad man svarbu

ne tai, ar aš jam patinku,
bet kaip aš jaučiuosi šalia jo.

Pastebėjau, kad buvau
lengva, linksma, juokaujanti.

Kai vėliau pergalvojau pasimatymą,
pamaniau „Ei, aš tikrai susijaudinau!

Žiūrėk, štai kokia įsipareigojusi
esu sau“.

Aš nesu pasimatyme stengdamasi,
kad kas nors mane pamėgtų.

Man įdomiau, kaip aš jaučiuosi,
nei kaip jis jaučiasi apie mane,

ne todėl, kad esu savanaudė,
bet todėl, kad vieninteliai santykiai

kuriuos ruošiuosi turėti
su kitu žmogumi,

yra tokie, kokius turiu su savimi –

tiesiog turėsiu juos kartu.

Taigi, paaiškėjo, kad aš jam patikau,
ir mes iki šiol esame kartu.

Tai šaunu ir nuostabu,
bet aš buvau ištekėjusi tris kartus,

taigi stabdyk arklius!

(Juokas.)

Dalykas tas, aš nebandau gauti saugumo
iš jo per santuoką,

ir, Dieve apsaugok, vaikiško vežimėlio.

Esu čia tam,
kad būčiau santykiuose.

Nemirštu norėdama išgirsti žodžius
„Ar tekėsi už manęs?“

Nes net jei šie žodžiai yra labai galingi

– ir labai galingi tokiam žmogui,
kaip aš –

man nereikia jų išgirsti iš jo,

nes aš juos jau išgirdau iš savęs.

Tai matau, tarsi būčiau įkopusi į kalno
viršukalnę,

ar nusileidusi į vandenyno dugną,

ir būčiau priiklaupusi ant vieno kelio
ir sakiusi „Niekada tavęs nepaliksiu“.

Ir dabar esu ištekėjusi už žmogaus,
su kuriuo tikrai norėjau būti visą laiką –

už savęs.

(Plojimai.)

Dėkoju.

(Plojimai.)