Diskusijos labui

Kodėl mes ginčijamės? Kad laimėtume prieš savo varžovus, įrodytume, kad jie yra neteisūs, ir svarbiausia, laimėtume!.. Tiesa? Filosofas Daniel H. Cohen parodo, kaip dažniausiai pasitaikanti ginčų forma - karas, kur vienas žmogus turi laimėti, o kitas pralaimėti - trukdo gauti naudos iš aktyvių diskusijų. (Filmuota TEDxColbyCollege.)

Mano vardas yra Dan Cohen ir esu, kaip jis ir sakė, akademikas.

Tai reiškia, kad aš diskutuoju.

Tai svarbi mano gyvenimo dalis ir aš mėgstu diskutuoti.

Esu ne tik akademikas, bet ir filosofas,

todėl manau, kad esu pakankamai geras diskusijose.

Taip pat mėgstu daug galvoti apie jas.

Galvodamas apie diskusijas priėjau keletą galvosūkių.

Vienas iš jų yra tai, kad

daugybę metų mąstau apie diskusijas,

dešimtmečius, tapau geresnis jose,

bet kuo daugiau ginčijuosi ir tampu geresnis,

tuo daugiau pralaimiu. Tai ir yra galvosūkis.

Kitas galvosūkis yra tai, kad aš su tuo susitaikęs.

Kodėl manau, kad pralaimėti nėra blogai,

ir kodėl manau, kad tie, kas gerai diskutuoja

yra geresni pralaimėtojai?

Yra ir daugiau galvosūkių.

Visų pirma, kodėl diskutuojame? Kokia iš to nauda?

Aš kalbu apie

akademines diskusijas arba pažintines diskusijas,

kur diskutuojama dėl žinių.

Ar šis teiginys yra teisingas? Ar ši teorija yra gera?

Ar tai teisinga faktų ar teksto interpretacija?

Ir panašiai. Manęs nedomina ginčai apie tai,

kieno eilė yra plauti indus ar kas turi išnešti šiukšles.

Taip, mes turime ir tokius ginčus.

Paprastai tokius ginčus laimiu, nes žinau gudrybių.

Bet tai nėra svarbūs ginčai.

Šiandieną mane domina akademinės diskusijos.

Štai dalykai, kurie mane verčia sukti galvą.

Visų pirma, ką gauna laimėtojas?

Kas man iš to, jeigu jus įtikinu, kad

utilitarizmas nėra gera sistema etinėms teorijoms gvildenti?

Ką mes laimime, kai laimime ginčą?

Galiausiai, kodėl mums išvis rūpi,

ar kažkam atrodo, kad Kanto teorija yra teisinga

ar kad Mill'o etika yra teisingiausia?

Manęs visai neliečia tai, kad tau atrodo,

kad funkcionalizmas yra perspektyvi proto teorija.

Kodėl mes išvis bandome ginčytis?

Kodėl bandome priversti kitus

patikėti dalykais, kuriais jie nenori tikėti?

Ar tai išvis teisinga? Ar gražu taip

elgtis su kitu žmogumi, bandyti priversti

jį mąstyti taip, kaip jis nenori mąstyti?

Mano atsakymas bus sudarytas iš

trijų diskusijų modelių.

Pirmasis modelis, pavadinkime jį dialektiniu modeliu,

sako, kad mes matome ginčus kaip karą, žinote, kaip jis vyksta.

Būna daug rėkimo ir klykimo,

laimėjimo ir pralaimėjimo,

tai visai nėra naudingas diskutavimo modelis,

bet jis pasitaiko dažniausiai.

Yra antras ginčo modelis: diskusija su įrodymais.

Pagalvokite apie matematiko argumentus.

Štai mano argumentas. Ar jis veikia? Ar jis yra geras?

Ar prielaidos yra pagrįstos? Ar teisingos išvados?

Ar išvados išplaukia iš prielaidų?

Nėra oponentų, nėra priešiškumo,

nebūtini priešiški ginčai.

Yra ir trečias modelis, kurį reiktų turėti galvoje,

manau, kad jis jums bus labai naudingas,

tai `diskusija kaip pasirodymas` modelis,

diskusijos priešais auditoriją.

Galime įsivaizduoti politiką, pristatantį savo poziciją,

bandantį kažkuo įtikinti auditoriją.

Bet yra vienas labai svarbus, mano manymu, šio modelio vingis.

Kai mes diskutuojame priešais auditoriją,

kartais auditorija dalyvauja ginče,

tai yra, auditorija tampa žiuri,

sprendžianti, kas yra teisus.

Pavandinkime tai retoriniu modeliu,

kai turi pritaikyti savo argumentus auditorijai.

Žinote, logiškas, gerai apgalvotas,

tvirtas argumentas anglų kalba nepaveiks

prancūziškai kalbančios auditorijos.

Taigi, turime šiuos modelius - karinė diskusija,

diskusija su įrodymais ir diskusija kaip pasirodymas.

Iš visų trijų, karinė diskusija yra populiariausia.

Ji dominuoja mums kalbant apie ginčus,

mąstant apie ginčus

ir dėl to ji daro įtaką tam, kaip mes ginčijamės,

mūsų elgesį ginčo metu.

Kai kalbame apie ginčus,

kalbame karine kalba.

Norime tvirtų argumentų, argumentų, turinčių galią,

argumentų tiesiai į taikinį.

Stojame į gynybinę poziciją ir norime, kad mūsų strategija būtų gerai apgalvota.

Norime argumentų žudikų.

Štai tokių ginčų mes norime.

Tai vyraujantis būdas mąstyti apie ginčus.

Kai kalbu apie ginčus, jūs tikriausiai

pagalvojote apie priešišką modelį.

Bet karo metafora, karo modelis,

toks mąstymo apie ginčus modelis

paveikia mūsų ginčymosi manierą.

Ji iškelia taktiką aukščiau turinio.

Gali lankyti logikos ir diskutavimo pamokas.

Gali išmokti visas gudrybes, kurias žmonės naudoja

bandydami laimėti ginčą, dirbtinius laiptelius.

Tai iškelia "mes prieš juos" nusistatymą.

Paverčia jį priešišku. Išskiriančiu.

Vieninteliai to rezultatai yra

triumfas, šlovingas triumfas arba apgailėtinas, gėdingas sutriuškinimas.

Manau, kad tai iškreipti rezultatai, o kas blogiausia,

toks mąstymas užkerta kelią deryboms

ar apmąstymams, ar kompromisams

ar bendradarbiavimui.

Pagalvokite apie tai. Ar kada nors turėjote ginčą,

galvodami, "Pažiūrėkim, ar galime tai išspręsti,

vietoj peštynių. Kaip tai galėtume išspręsti kartu?"

Manau, kad ginčai kaip karo metafora

užkerta kelią ginčų išsprendimui.

Galiausiai, tai yra blogiausia,

ginčai mūsų niekur nenuveda.

Jie yra kelio galas. Jie yra užburtas ratas,

eismo kamštis ar pokalbių aklavietė.

Mes nieko iš to negauname.

Ir dar vienas dalykas, kaip mokytoją,

šitai mane ypač erzina:

jeigu ginčai yra karas, tuomet mokymasis yra

sulyginamas su pralaimėjimu.

Leiskite paaiškinti.

Įsivaizduokite, kad mes ginčijamės.

Jūs tikite P teiginiu, aš juo netikiu.

Aš sakau "Kodėl tiki P?"

Jūs man išdėstote savo priežastis.

Aš prieštarauju ir sakau "O kaip...?"

Tuomet atsakote į mano prieštaravimą.

Tuomet turiu klausimą: "Ką turi galvoje?

Kaip tai gali būti pritaikoma čia?" Ir jūs atsakote į mano klausimus.

Dabar įsivaizduokite, kad dienos gale,

aš prieštaravau, aš klausinėjau,

iškėliau visus prieštaringus argumentus,

o jūs man pateikėte atsakymus į visa tai.

Taigi, dienos gale sakau:

"Žinai, ką? Manau, kad esi teisus dėl P."

Taigi, turiu naują įsitikinimą. Tai ne šiaip sau įsitikinimas,

bet gerai pagalvotas, ištirtas,

perėjęs mūšį įsitikinimas.

Puikus pažintinis pelnas. Taigi, kas laimėjo ginčą?

Karo metafora mus priverčia pasakyti, jūs laimėjote,

nors realiai aš esu tas, kuris išmoko kažką nauja.

Ką jūs įgijote mane įtikindami?

Žinoma, gavote malonumą, galbūt jūsų ego buvo pamalonintas,

galbūt įgijote statusą savo srityje.

Šis vyrukas yra puikus diskutuotojas.

Bet pažvelkime iš pažintinio lygio pusės, kas laimėjo?

Karo metafora mus verčia galvoti,

kad jūs esate laimėtojas, o aš pralaimėjau,

nors iš to kažką gavau.

Kažkas su visu tuo yra negerai.

Tai ir noriu pakeisti, jei įmanoma.

Taigi, kaip padaryti, kad diskusijos

atneštų teigiamų rezultatų?

Ko mums reikia - tai geros pasitraukimo strategijos.

Bet negalime sukurti naujų pasitraukimo strategijų,

kol neturime gerų įsitraukimo į diskusijas strategijų.

Mums reikia pagalvoti apie naujus būdus diskutuoti.

Tam atlikti, na,

nežinau, kaip tai padaryti.

Tai blogos naujienos.

Karinės diskusijos metafora yra kaip pabaisa.

Ji užėmusi mūsų protą,

nėra jokios stebuklingos kulkos jai nugalabyti.

Nėra stebuklingos lazdelės jai išnaikinti.

Neturiu tam sprendimo.

Bet turiu keletą pasiūlymų,

štai jie.

Jeigu norime pamąstyti apie naujus būdus diskutuoti,

mums reikia pagalvoti apie kitokius diskutuotojus.

Pabandykite tai.

Pagalvokite apie visus vaidmenis, kuriuos žmonės atlieka besiginčydami.

Yra šalininkas ir varžovas

priešiškoje, dialektinėje diskusijoje.

Retorinėse diskusijose yra auditorija.

Yra protingas argumentuotojas diskusijose su įrodymais.

Štai visos skirtingos rolės. Taigi, ar galite įsivaizduoti diskusiją,

kurioje esate diskutuotojas, bet taip pat esate ir auditorija,

stebinti save diskutuojant?

Ar galite įsivaizduoti save diskutuojantį,

pralaimintį diskusiją, bet diskusijos pabaigoje

sakantį, "Oho, tai buvo puiki diskusija."

Ar galite tai padaryti? Manau, kad galite.

Taip pat manau, kad galite įsivaizduoti diskusiją,

kur pralaimėjusysis sako laimėjusiajam,

o auditorija ir žiuri sako

"Aha, tai buvo puiki diskusija."

Tuomet įsivaizdavote gerą diskusiją.

Dar daugiau, manau, kad įsivaizdavote

gerą diskutuotoją, vertą

diskutuotojo, kokiu turėtumėte pabandyti tapti.

Dažnai pralaimiu diskusijas.

Tapti geru diskutuotoju reikia daug praktikos,

turi išmokti gauti naudos iš pralaimėjimo,

bet laimei, turėjau daugybę kolegų,

kurie noriai padėjo man praktikuotis.

Ačiū.

(Plojimai)