Jill Bolte Taylor pasakoja apie stulbinančius išgyvenimus insulto metu

Džilei Boult Teilor (Jill Bolte Taylor) pasitaikė galimybė, kurios pavydėtų retas mokslininkas: į smegenis išsiliejus kraujui, ji galėjo stebėti, kaip viena po kitos užgesta smegenų funkcijos - judėjimo, kalbos, savimonės. Stulbinanti istorija.

Savo gyvenimo veiklą - mokslinius smegenų tyrimus,

pasirinkau todėl, kad mano broliui buvo diagnozuota

smegenų liga - šizofrenija.

Kaip sesuo, o vėliau - kaip mokslininkė, norėjau suprasti,

kodėl aš galiu suvokti savo vaizduotės ryšį su savo realybe,

įgyvendinti savo svajas,

o kodėl mano brolis, sergantis šizofrenija,

negali susieti savo vaizduotės su mums visiems įprasta realybe,

todėl visa tai pavirsta klejonėmis;

kas gi yra su jo smegenimis?

Todėl aš pasišvenčiau moksliniams tyrimams,

kurių objektas buvo sudėtingi psichiniai susirgimai.

Persikėliau iš savo valstijos - Indianos, į Bostoną,

dirbti Harvarde, dr. Francine Benes laboratorijoje,

Psichiatrijos departamente. Mums rūpėjo klausimai:

„Kokie yra biologiniai smegenų skirtumai lyginant asmenį,

kurį laikytume normalaus mąstymo ir elgesio,

ir asmenį, kuriam diagnozuota šizofrenija,

šizoafektinis sutrikimas ar maniakinė depresija?

Pagrindinė mūsų veikla buvo smegenyse vykstančių procesų schematizavimas:

kurios ląstelės su kuriomis sąveikauja,

kokios ir kiek cheminių medžiagų

dalyvauja šiuose procesuose.

Taigi, mano gyvenimas buvo kupinas prasmingos veiklos:

darbo metu gilinausi į mokslinius tyrimus,

o vakarais ir savaitgaliais

keliaudavau atstovaudama Nacionalinei psichikos susirgimų asociacijai.

Tačiau pabudusi 1996-ųjų gruodžio 10 dienos rytą supratau,

kad sutriko mano pačios smegenų veikla.

Kairiajame smegenų pusrutulyje trūko kraujagyslė,

ir aš keturias valandas galėjau stebėti,

kaip gesta mano smegenų gebėjimas apdoroti informaciją.

Tą rytą, kai į smegenis išsiliejo kraujas,

aš negalėjau vaikščioti, kalbėti, skaityti, rašyti ar ką nors prisiminti iš savo gyvenimo.

Iš esmės tapau kūdikiu moters kūne.

Jeigu kada nors esate matę žmogaus smegenis,

tuomet žinote, kad abu pusrutuliai yra visiškai atskiri vienas nuo kito.

Atvežiau jums parodyti tikras žmogaus smegenis.

Taigi, čia yra tikros žmogaus smegenys.

Štai čia - priekinė smegenų dalis.

čia - užpakalinė smegenų dalis, su ilgomis nugaros smegenimis;

štai tokioje padėtyje jos būtų mano galvoje.

Kai žiūrite į smegenis, akivaizdu, kad

abiejų pusrutulių smegenų žievė yra visiškai atskirta viena nuo kitos.

Tiems, kurie nusimano kompiuteriuose, galima pasakyti,

kad mūsų dešinysis pusrutulis funkcionuoja kaip paralelinis procesorius,

o kairysis pusrutulis funkcionuoja kaip nuoseklusis procesorius.

Abu pusrutuliai tarpusavy komunikuoja

per didžiąją smegenų jungtį (corpus callosum).

kurią sudaro apie 300 milijonų aksonų (nervinių) gijų.

Tai vienintelė jungtis;

abu pusrutuliai yra visiškai atskiri.

Kadangi jie skirtingai apdoroja informaciją,

tad ir kiekvienas pusrutulis mąsto skirtingai,

jiems rūpi skirtingi dalykai ir, drįsčiau pasakyti -

jie yra labai skirtingos „asmenybės".

Atsiprašau. Ačiū. Buvo labai malonu. (Padėjėjas: Neabejoju.)

Mūsų dešinysis pusrutulis susitelkęs į dabarties akimirką,

į „čia ir dabar".

Dešinysis pusrutulis mąsto vaizdiniais

ir mokosi kinestetiškai, per kūno judesius.

Informacija energijos pavidalu vienu metu gaunama

per visas mūsų jutimines sistemas

ir ji sukuria sodrų daugialypį vaizdą apie tai,

kaip atrodo šis dabarties momentas,

kaip jis kvepia, koks jo skonis,

kaip jis jaučiamas, kokie jo garsai.

Aš esu energijos esybė, su aplinkine energija sujungta

per savo dešiniojo pusrutulio sąmonę.

Mes esame energijos esybės, per dešiniojo pusrutulio sąmonę

sujungtos tarpusavyje į vieną žmonijos šeimą.

Čia ir dabar,

mūsų planetoje, esame broliai ir seserys,

kurie turime padaryti šį pasaulį geresne vieta.

Šią akimirką esame tobuli, esame vienovėje, esame nuostabūs.

Mano kairysis pusrutulis - mūsų kairieji pusrutuliai - veikia kitaip.

Mūsų kairysis pusrutulis mąsto nuosekliai ir metodiškai.

Mūsų kairiajam pusrutuliui

rūpi praeitis ir ateitis.

Mūsų kairysis pusrutulis veikia taip:

matydamas milžinišką dabarties akimirkos vaizdą,

jis pradeda jį detalizuoti, o iš tų detalių - išskirti dar smulkesnes detales.

Paskui jas klasifikuoja,

visą šią informaciją organizuoja, susiedamas su tomis žiniomis,

kurias įgijo praeityje,

o paskui numato visas mūsų galimybes ateityje.

Mūsų kairysis pusrutulis mąsto žodžiais.

Iš jo ateina tasai nepaliaujamas vidinis dialogas,

kuris jungia mane ir mano vidinį pasaulį su išoriniu pasauliu.

Tai tas balsiukas, kuris man sako:

„Nepamiršk pakeliui namo nusipirkti bananų.

Jų reikės ryte".

Tai tas skaičiuojantis intelektas, kuris man primena,

kada ateina metas skalbti. Tačiau svarbiausia matyt yra tai,

kad tasai balsiukas man sako:

„Aš esu. Aš esu." Ir tol, kol mano kairysis pusrutulis

man sako „Aš esu", tol aš esu atskira:

esu vienas autonomiškas individas, atskiras nuo aplinkui esančio

energijos srauto, atskirtas nuo jūsų.

Ir būtent ši mano smegenų dalis užgeso

tą rytą, kai patyriau insultą.

Tą rytą pabudau nuo veriančio skausmo,

kurį jutau už kairiosios akies.

Skausmas buvo geliantis - panašiai kaip atsikandus ledų.

Jis tai sugniauždavo,

tai vėl atleisdavo. Po to vėl sugniauždavo -

ir vėl atleisdavo. Man apskritai buvo neįprasta

jausti kokį nors skausmą,

todėl pagalvojau: „Niekis. Reikia imtis kasdienių darbų".

Atsikėliau ir įšokau į savo treniruoklį,

mankštinantį visą kūną.

Darbuojuosi su šiuo treniruokliu ir suvokiu,

kad mano rankos atrodo tarsi primityvios letenos,

įsikibusios skersinio. Pagalvoju: „Kaip keista..."

Pažvelgiu į savo kūną: „Tai bent!

Atrodau kaip ne iš šio pasaulio." Šitaip įvyko todėl,

kad mano sąmonė „nuslinko" nuo normalaus realybės suvokimo -

realybės, kurioje buvau žmogus, atliekantis pratimus su treniruokliu,

į kitą realybę - kažkokią ezoterinę erdvę,

kurioje stebėjau save, išgyvenančią naująjį potyrį.

Tai buvo labai neįprasta. Galvos skausmas

vis stiprėjo, todėl nustojau mankštintis,

ir eidama miegamojo grindimis suvokiau, kad

mano viduje kažkas labai sulėtėjo.

Kojos apsunko ir kiekvienam žingsniui

reikėjo daug pastangų. Neliko eisenos lengvumo.

Susiaurėjo suvokiama erdvė,

todėl susitelkiau į vidinius išgyvenimus.

Stovėdama vonios kambaryje ir

ruošdamasi praustis po dušu

aiškiai išgirdau dialogą savo kūne. Balselis sakė:

„Gerai. Šitie raumenys, susitraukite.

O šitie raumenys, atsipalaiduokite".

Netekusi pusiausvyros atsirėmiau į sieną.

Pažvelgiau į savo ranką ir suvokiau,

kad nebematau savo kūno ribų.

Nesuprantu, kur jis prasideda, ir kur baigiasi,

nes mano rankos atomai ir molekulės

susiliejo su sienos atomais ir molekulėmis.

Viskas, ką galėjau įžvelgti, tai buvo energija. Energija...

Svarsčiau, kas bloga man atsitiko,

kas čia vyksta. Ir tą akimirką nuolatinis smegenų dialogas -

mano kairiojo pusrutulio šnekėjimas - absoliučiai nutilo.

Tarsi kažkas būtų paėmęs nuotolinio valdymo pultą

ir paspaudęs garso išjungimo mygtuką.

Iš pradžių mane tai sukrėtė -

kad atsidūriau visiškoje proto tyloje. Tačiau netrukus pajutau

mane supančios energijos didingumą.

Kadangi jau negalėjau matyti

savo kūno ribų, pasijutau esanti milžiniška, beribė.

Pajutau esanti vienovėje su visa energija,

ir tas potyris buvo nuostabus.

Po to netikėtai įsiterpė mano kairysis pusrutulis,

jis sakė: „Ei! Turim problemą!

Turim problemą! Reikia kviestis pagalbą!"

Ir aš ėmiau kartoti: „Turiu problemą. Turiu problemą."

Tarsi tai reikštų - na ir kas, kad turiu problemą.

Netrukus vėl panirau

į sąmonės srautą - šią erdvę

meiliai vadinu Dausomis.

Tenai buvo nuostabu. Įsivaizduokite,

kaip jaustumėtės, jeigu nebeliktų nuolatinio smegenų

šnekėjimo, kuris jungia mus su išoriniu pasauliu?

Taigi, atsidūriau šioje erdvėje. Išnyko ir mano darbas,

įskaitant visus su jo keliamus stresus.

Pajutau kūno lengvumą. Įsivaizduokite:

visi asmeniniai santykiai, egzistavę išoriniame pasaulyje,

visi su jais susiję stresai - viskas išnyko.

Pajutau ramumą.

Ar galite įsivaizduoti, ką tai reiškia - nusimesti 37-erių metų emocinę naštą?!

(Juokas). Pajutau euforiją.

Euforiją. Buvo nuostabu.

Bet vėl įsijungė mano kairysis pusrutulis:

„Turi susirūpinti.

Turime kviestis pagalbą!" Tuomet mąstau:

„Turiu kviestis pagalbą. Turiu susiimti".

Taigi, išėjau iš vonios kambario, mechaniškai apsirengiau

ir vaikščiojau po kambarius, galvodama:

„Turiu eiti į darbą. Turiu eiti į darbą.

Ar galėsiu vairuoti? Ar galėsiu vairuoti?"

Tuo metu mano dešiniąją ranką

visiškai paralyžiavo ir ji nukaro prie šono. Supratau:

„Po galais! Juk tai insultas! Mane ištiko insultas!"

Ir iškart mano smegenys man sako: „Tai bent!

Jėga". (Juokas) „Kaip pasisekė!

Ar daug mokslininkų turi tokią galimybę -

tirti savo pačių smegenis - iš vidaus?"

(Juokas)

Po to perskrodžia mintis: „Bet aš labai užsiėmusi!"

(Juokas) „Aš neturiu laiko insultui!"

Samprotauju: „Na gerai, insultas jau įvyko,

turėsiu skirti jam savaitę ar dvi,

o po to grįšiu prie įprastų darbų. Tebūnie.

Taigi, turiu kviestis pagalbą. Skambinti į darbą".

Darbo telefono numerio negalėjau prisiminti,

tačiau prisiminiau, kad darbo kambaryje turiu vizitinę kortelę,

kurioje užrašytas darbo telefono numeris. Nuėjau į savo darbo kambarį

ir išsitraukiau sprindžio storio vizitinių kortelių kaladę.

Žiūriu į kortelę - į jos paviršių, bet matau kiaurai.

Nors aiškiai žinau, kaip turi atrodyti mano vizitinė kortelė,

tačiau negaliu pasakyti, kuri kortelė yra mano;

tai, ką mačiau, buvo tik pikseliai.

Žodžių pikseliai susiliejo

su fono pikseliais ir simbolių pikseliais,

todėl kortelės supanašėjo.

Turėjau laukti „prašviesėjimo“ bangos - kaip ją vadinu.

Jos metu vėl priartėdavau

prie įprastinės realybės ir galėdavau atskirti:

ne šita kortelė... ne šita kortelė... ne šita kortelė...

Peržiūrėti trečdalį kortelių man prireikė

45 minučių.

Per tą laiką kraujas dar plačiau

išsiliejo mano kairiajame pusrutulyje.

Nepažįstu skaičių, telefone - taip pat,

tačiau kito plano neturiu.

Paimu telefono ragelį ir pasidedu čia. Paimu vizitinę kortelę,

ir pasidedu čia. Tuomet gretinu

vizitinėje kortelėje esančius „ornamentus"

su tais „ornamentais", kurie yra telefono ragelyje.

Tačiau vėl nusklendžiu į Dausas,

ir sugrįžusi nebeprisimenu,

kuriuos skaičius jau surinkau.

Turėjau savo paralyžiuotą ranką kaip kokį daiktą laikyti,

kad ja uždengčiau jau atpažintus ir surinktus skaičius,

kad sugrįžusi į įprastinę tikrovę žinočiau:

„Šitą skaičių jau surinkau".

Galų gale surinkau visus skaičius

ir laukiu atsiliepiant.

Mano kolega pakelia ragelį ir sako:

„Uo uo uo uo." (Juokas). Galvoju:

„Po galais, tai primena auksaspalvį retriverį!"

Viską aiškiau suvokdama atsakau:

„Čia Džilė. Man reikia pagalbos!"

Tačiau tai, ką išgirstu save sakant, yra: „Uo uo uo uo uo uo."

Galvoju: „Po galais, ir mano balsas kaip auksaspalvio retriverio."

Taigi, kol nepabandžiau, negalėjau žinoti -

nežinojau, kad negaliu kalbėti ir suprasti kalbos.

Tačiau kolega suprato, kad man reikia pagalbos - ir ją suteikė.

Netrukus mane vežė greitosios pagalbos automobiliu

per visą Bostoną nuo vienos ligoninės į Masačusetso klinikas.

Susisukau į kamuoliuką

tarsi balionas, iš kurio baigia

išeiti paskutinis oras;

pajutau, kaip energija ir dvasia mane apleidžia.

Tą akimirką žinojau,

kas aš jau lioviausi būti savo gyvenimo režisiere:

arba gydytojai išgelbės mano kūną,

suteikdami dar vieną galimybę gyventi,

arba tai bus mano išėjimo akimirka.

Vėliau, tos dienos vakarą, pabudusi apstulbau nuo minties,

kad aš vis dar gyva. Kai pajutau dvasią apleidžiant mane,

atsisveikinau su savo gyvenimu.

Mano protas buvo įstrigęs tarp dviejų labai skirtingų realybių.

Visi jutimo organų dirgikliai

teikė ištisą skausmą.

Šviesa smegenims buvo kaip galinga blykstė,

o garsai buvo tokie stiprūs ir chaotiški,

kad iš bendro triukšmo negalėjau išskirti atskiro balso,

todėl norėjau tiesiog išnykti. Kadangi negalėjau suprasti

savo kūno padėties erdvėje, jaučiausi milžiniška ir beribė,

tarsi iš butelio išleistas džinas.

Mano dvasia sklandė laisva, tarsi didžiulis banginis,

didingai skrodžiantis tylios euforijos vandenyną.

Nirvana. Pajutau nirvaną. Prisimenu, tąkart mąsčiau -

jokiu būdu negalėsiu šio savo dydžio

sutalpinti į tą mažą kūną.

Bet suvokiau: „Aš vis dar gyva! Vis dar gyva,

ir aš patyriau nirvaną. Jeigu aš patyriau nirvaną

ir tebesu gyva, vadinasi kiekvienas,

gyvas būdamas, gali patirti nirvaną".

Įsivaizdavau pasaulį, kuriame gyvena gražūs, ramūs, geraširdžiai,

mylintys žmonės, - žinantys, kad bet kuriuo metu

jie gali patekti į šią erdvę. Ir kad jie gali

sąmoningai pasirinkti žengti iš savo kairiojo pusrutulio

į dešinįjį ir taip surasti ramybę.

Paskui suvokiau, kokia ypatinga dovana gali būti ši patirtis,

kiek supratimo ji gali suteikti apie tai,

kaip mes gyvename savo gyvenimą. Tai buvo akstinas pasveikti.

Po kraujo išsiliejimo praėjus dviems su puse savaitės,

chirurgai iš smegenų pašalino kraujo krešulį,

didumo sulig golfo kamuoliuku, - jis buvo užspaudęs mano kalbos centrus.

Čia aš su savo mama, kuri yra tikras mano gyvenimo angelas.

Kad visiškai pasveikčiau, man prireikė aštuonerių metų.

Taigi, kas mes esame? Mes esame visatos gyvybinė jėga,

turinti gebėjimą judėti ir dvejopo pažinimo sąmonę.

Kiekvieną akimirką mes galime pasirinkti,

kuo būti ir kaip būti šiame pasaulyje.

Jau čia ir dabar galiu įžengti

į dešiniojo pusrutulio sąmonę, kurioje "telpame" mes visi.

Aš esu visatos gyvybinė jėga.

Aš esu 50-ties trilijonų genialių molekulių - tiek jų sudaro mano kūną -

gyvybinė jėga; jų dėka patiriu vienovę su viskuo, kas egzistuoja.

Turiu ir kitokį pasirinkimą - įžengti į kairiojo pusrutulio sąmonę,

kurioje būdama tampu atskiru individu.

Savarankišku. Atskirtu nuo srauto,

atskirtu nuo jūsų. Aš esu daktarė Džilė Boult Teilor -

intelektualė, neuroanatomė. Manyje yra abi būsenos.

Kurią jūs pasirinktumėte? Kurią renkatės? Ir kada?

Tikiu, kad kuo daugiau laiko praleisime

būdami gilios vidinės ramybės būsenoje,

kurią teikia mūsų dešinysis pusrutulis, tuo daugiau ramybės

skleisime pasauliui, tuo daugiau jame bus santarvės.

Štai toji idėja, kurią, maniau, buvo verta skleisti.